Žmogus žmogui.
Pagalvoju vis apie tą reikšmę. Pagrinde dominuoja pora variantų:
- Man būtina turėti draugų/ meilių ir t.t..
- Man žmonės nereikalingi, gyvenu sau. Kekšė tam kartui, ir viskai bėga toliau. Man tik kartais prireikia kito kūno.
Tikrai ne vieną žmogų žinau, kurie sakosi, jog kažko artimo jiems nereikia. Užtenka forumų, paskaityti, ar pažiūrėti filmą, papiešti. Pažystu merginą, kuriai yra 20+ metų, protinga ji, žavinga, išvaizdi, sumani, išmintinga ne pagal metus. Liūtas jos zodiako ženklas. Niekada nepasidavė kažkokiai kito žmogaus įtakai (na kai jau išvystė asmenybę), iki šiol be poros, užsiiminėja įdomia veikla… Kartais paklausiu, ar jai nieko netrūksta. Sakosi kol kas gerai.
O tai ko tada, kad ir pačiam artimiausiam pavyzdžiui- man taip nepavyksta? O gal ir jai tai nėra malonu, ji tiesiog idealiai sugeba vadovautis protu, jausmus atiduoda muzikai, piešimui, kinai bei literatūrai. Visada užsidega apie tai kalbėdama, o kai mesteli ‘vaje, koks gražus eina’ sakosi ‘man nei šilta, nei šalta, neįdomu’ arba apskritai nesako nieko. Pasijauti kažkoks silpnesnis, nuo kažko priklausomas.
Kartais tiesiog šlykštu matyti savo priklausomybę nuo kitų, bet kuriame žingsnyje. Kiek bendravime, tiek kažkokiame tinklaraštyje, forume, tame pačiame ‘skype’. Ar kas atkreips dėmesį, ar kažkam parūps, ar ir vėl tik pats sau liksi.
Dar tas posakis ‘Yra žmonės, žmogaus nėra’. Įdomu, kaip kas jį supranta.
Galvoju, kad žmogus žmogui, turėtų būti, o ne žmogus naikinti kitiems ar žmogus sau. Mes ne šiaip sau sukurti skirtingi. Ir žmogus žmogų turi palaikyti.
Čia rašė išgėrusi Rest, liūdi, kad neparašo toks.
sausio 31, 2009 @ 3:23 pm
Nuo 12 metų nebuvo nė dienos, kad neturėčiau vaikino – t.y. būčiau vieniša. Bet tai absoliučiai nė kiek man netrukdė/-o užsiimti saviraiška, savo pačios pomėgiais, džiaugsmais ir liūdesiais. O priklausomybė man padeda jaustis saugiau, „jeigu kas“ :)
sausio 31, 2009 @ 4:18 pm
O aš ir sprendžiu klausimą, ar priklausomybė leidžia jaustis saugiau, ar kai jos nėra.
vasario 2, 2009 @ 2:12 am
Gerai kai priklausomybė padeda jaustis saugiau, bet blogai kai priklausomybės ieškai būtent dėl saugumo. Taip viską sumaišius gali visai save prarasti tame saugumo poreikyje, kuris kiekvienam būtinas ir reikalingas.
Kartais nereikia per daug užsivelti filosofiniais pasvarstymais – geriau į viską pažiūrėti iš evoliucijos pusės. Taip pažiūri ir turi pripažinti, kad žmogus yra „socialus gyvūnas“ – jeigu kada būtų nusprendęs, kad jo kelias yra individualus, nebūtų čia nei tavęs, nei manęs – nebūtume išlikę, išgyvenę. Kartais tiesiog sunku įveikti savo egoizmą, išdidumą (puikus žodis kalbant apie liūtus) ir nors kažkam išdrįsti pripažinti, jog esi silpnas, netobulas, trapus, bijantis, trokštantis būt mylimas, įvertintas, pripažintas ir apkabintas. O ką jeigu įskaudins, įžeis, pasijuoks, draugams papasakos? Nuo to, kad tai atsitiks, tu nepasikeisi – jis pasikeis. Laimingas žmogus yra laisvas žmogus, o laisvas žmogus yra tas, kuris nebijo būti savimi. Tiek prieš save, tiek prieš kitus. Visi meluoja. O tie, kurie sako, kad jiems nereikia kito žmogaus meluoja daugiausiai – sau. Jeigu žmogui 20 ir jauti, kad jis tai užtikrintai kartos dar dešimt metų, pasirūpink, kad jis nueitų pas psichoterapeutą – miškas tau padėkos :)
vasario 2, 2009 @ 7:10 pm
Jokio psichoterapeuto, visada gražu, kai viską pragyveni žmogus pats :) Nei aš, nei psichoterapeutas neturėtumėm kažkuo ją įtikinėti, tai padarys kada nors atėjęs ‘princas’.
vasario 2, 2009 @ 11:03 pm
Po dešimt tokių savęs apgaudinėjimo metų joks princas nebeįeis. Ateit ateis, bet nebeįeis. Žmonės juk mokosi ir jiems sunku atsisakyti išmoktų dalykų. Bendrai, visko sunku atsisakyti – tokia jau žmogaus prigimtis. Būna ir, kad ligos nesugebama atsisakyti. Kenčia, bet neatsisako, nes tai jau jų dalis. Skamba kaip kosmodromas, bet psichologijos mokslo tai jau senių seniausiai patvirtinta.