Nežinau, tik šiaip mano pamąstmai.
Man labai gražu, kai seni žmonės tapo, arba mokosi groti, ar kažką kuria, ar dirba sode ( ir po to duoda salotų :) )
Va parėjau namo šiandien, šiaip darbo diena buvo nelabai sėkminga, bet nudžiugino tai, kad ji baigėsi. Ėjau išsišiepusi, visiem kaip visada keista matyti linksmą žmogų, žiūrėju kaip į pamišėlę truputį. Ne esmė. Belipant į 3- čiąjį savo namo aukštą, pasigirdo senyvas ir turbūt ligotas, sunkiai sklindantis senelės balsas. Paprašė atrakinti jos namų duris :(
Kodėl aš galvoju, kad įteisinti eutanaziją Lietuvoje, būtų teisinga? O todėl, kad aš tikrai nenorėsiu, kad mane apsišikusią praustų mano vaikai ar kažkas kitas. Aš nenorėsiu suparalyžuota kažko prirakinti kartu. Ėjau šiandien patenkinta, ir pagalvojau, kad žmogus turi teisę palikti gyvųjų pasaulį, jis niekada neprivalo, bet gali. Nu gerai, pažiūrėkim iš kitos pusės. Žmogus gali būti depresijoj, neblaivaus proto, neatsakingai atimti sau gyvybę, arba kaip daug kas sako ‘ne pats sukūrė gyvybę, tai neturi teisės ją ir atimti’. Čia vėl gi, kiekvienas gali pasitarti su šeima ar artimaisiais, bet uždrausti, ir liepti gyventi.. Arba labai dažnas atvejis, kai daktarai mato jog žmogui labai mažai liko, vistiek likus keliom savaitėm iki paskutiniosios, daro brangią, beprasmišką operaciją.
Ir apskritai, jei aš nieko artimo neturiu, jei neturiu jokių neįgyvendintų darbų, jei esu neįgalus dar kažkuo užsiimti, tai kodėl man negali leisti ramiai atsijungti nuo aparatų, kodėl daktaras negali man suleisti ‘mirties vaistukų’?
Faktas yra besimėgaujančių, jog jų pasirūpinimui skiriamas milžiniškas dėmesys, padejuoti gali.
Ir dar- artimieji. Iš karto žinau, kad jei mano tėvai ar mylimas žmogus atsigultų į ligos patalą, aš negyvenčiau, aš rūpinčiausi. O jei pati atsidurčiau, nenorėčiau leisti atimti kitiems gyvenimo. Gal ne tiek nesavanaudiškai, bet kiek nejautriai žiūriu į šitą reikalą.
Gyventi reikia arba įdomiai arba laimingai, reikia leisti atsisakyti (jei yra noras) skausmo.