Žmogus žmogui.
Pagalvoju vis apie tą reikšmę. Pagrinde dominuoja pora variantų:
- Man būtina turėti draugų/ meilių ir t.t..
- Man žmonės nereikalingi, gyvenu sau. Kekšė tam kartui, ir viskai bėga toliau. Man tik kartais prireikia kito kūno.
Tikrai ne vieną žmogų žinau, kurie sakosi, jog kažko artimo jiems nereikia. Užtenka forumų, paskaityti, ar pažiūrėti filmą, papiešti. Pažystu merginą, kuriai yra 20+ metų, protinga ji, žavinga, išvaizdi, sumani, išmintinga ne pagal metus. Liūtas jos zodiako ženklas. Niekada nepasidavė kažkokiai kito žmogaus įtakai (na kai jau išvystė asmenybę), iki šiol be poros, užsiiminėja įdomia veikla… Kartais paklausiu, ar jai nieko netrūksta. Sakosi kol kas gerai.
O tai ko tada, kad ir pačiam artimiausiam pavyzdžiui- man taip nepavyksta? O gal ir jai tai nėra malonu, ji tiesiog idealiai sugeba vadovautis protu, jausmus atiduoda muzikai, piešimui, kinai bei literatūrai. Visada užsidega apie tai kalbėdama, o kai mesteli ‘vaje, koks gražus eina’ sakosi ‘man nei šilta, nei šalta, neįdomu’ arba apskritai nesako nieko. Pasijauti kažkoks silpnesnis, nuo kažko priklausomas.
Kartais tiesiog šlykštu matyti savo priklausomybę nuo kitų, bet kuriame žingsnyje. Kiek bendravime, tiek kažkokiame tinklaraštyje, forume, tame pačiame ‘skype’. Ar kas atkreips dėmesį, ar kažkam parūps, ar ir vėl tik pats sau liksi.
Dar tas posakis ‘Yra žmonės, žmogaus nėra’. Įdomu, kaip kas jį supranta.
Galvoju, kad žmogus žmogui, turėtų būti, o ne žmogus naikinti kitiems ar žmogus sau. Mes ne šiaip sau sukurti skirtingi. Ir žmogus žmogų turi palaikyti.
Čia rašė išgėrusi Rest, liūdi, kad neparašo toks.