Kodėl man patinka senovė.
Įrašiukas šiaip, visiškai šiaip, nes noriu.
Senos dainos, senoviška apranga, seni peiliai, lovos, laikrodžiai, rėmeliai, seni papuošalai, seni batai, senos nuotraukos, senas menas ir t.t..
Ištikrųjų, pas mane net kompiuteris senas, o ką veikia dar.
Faktas, kad nereikia gyventi neprogresuojant, ir džiaugtis tuo ką turim. Apskritai absurdiškesnio posakio dar neišgirdau, už ‘džiaukis, kad iš viso kažką turi, kiti ir to neturi’. Nesamonė, niekada aš nesidžiaugsiu, kiek tik galėsiu išpešt, tiek iš pešiu iš aplinkos. Jei vadovautumėmės tuo posakiu, iki šiol džiaugtumėmės, kaip puiku mums urve šakneles graužti.
Apie senąsias vertybes, klausimas kažkiek tai skiriasi.
Tarkim kažkada čia buvau (senokai) tame dalyke ‘ŠMC’ na tipo šiuolaikinio meno centras. Ką aš ten pamačiau? Už save didesnį penį (nu pagalvojus, gal ir nieko). Menu mat jie tai vadina. Arba priteplioja visiškai beprasmį kelių spalvų darbą, ir sako tu tūpas žmogus, ne menininkas, nesupranti nieko. Ko aš nesuprantu? Man tai prilygsta meno ieškojimui mano pilkame megstinuke. Prasmę reikia sukurti, o ne bandyti ją išradinėti tuščioje vietoje. Vat todėl man ir patinka senesni dailininkai, tarkim kad ir romantizmo. Kažkodėl tada atrodo visi suprato, jog reikia ištikrųjų sukurti, o dabar labai sunku surasti kažką, nes mat ‘priimtina viskas’, galiu nors ir savo subinės atspaudą pardavinėti, šikimo menu vadinti.
Seni papuošalai man patinka dėl mano skonio, varis, lazuritas- labai gražu. Tie svarovskiai balažin ar gražūs.
Kas dėl dainų, muzikos.. Yra krūvos naujienų puslapių, o man taip gaila, kad visi pamiršta senas dainas, kiek jų nuostabių yra. Nežinau kodėl, bet didesnę simpatiją pajaučiu labai retam naujam kūriniui. Man atrodo reikia žiūrėji ir į naujoves, bet nepamiršti ir nuostabių senovių.
Kartais atrodo, kad šitas mūsų modernizmo amžius tiek primodernėjęs, kad gunasi valgai arbūzą, įdarytą obuoliais su druska ir aplietą šokoladu. Aplinkui pasibarsto kokoso drožlių, džiūvesėlių bei varlių kojelių. Kur dingo arbūzas? Su sėklom jis, neprinokęs, bet taip norėčiau.