Senatvė. Eutanazija.
Nežinau, tik šiaip mano pamąstmai.
Man labai gražu, kai seni žmonės tapo, arba mokosi groti, ar kažką kuria, ar dirba sode ( ir po to duoda salotų :) )
Va parėjau namo šiandien, šiaip darbo diena buvo nelabai sėkminga, bet nudžiugino tai, kad ji baigėsi. Ėjau išsišiepusi, visiem kaip visada keista matyti linksmą žmogų, žiūrėju kaip į pamišėlę truputį. Ne esmė. Belipant į 3- čiąjį savo namo aukštą, pasigirdo senyvas ir turbūt ligotas, sunkiai sklindantis senelės balsas. Paprašė atrakinti jos namų duris :(
Kodėl aš galvoju, kad įteisinti eutanaziją Lietuvoje, būtų teisinga? O todėl, kad aš tikrai nenorėsiu, kad mane apsišikusią praustų mano vaikai ar kažkas kitas. Aš nenorėsiu suparalyžuota kažko prirakinti kartu. Ėjau šiandien patenkinta, ir pagalvojau, kad žmogus turi teisę palikti gyvųjų pasaulį, jis niekada neprivalo, bet gali. Nu gerai, pažiūrėkim iš kitos pusės. Žmogus gali būti depresijoj, neblaivaus proto, neatsakingai atimti sau gyvybę, arba kaip daug kas sako ‘ne pats sukūrė gyvybę, tai neturi teisės ją ir atimti’. Čia vėl gi, kiekvienas gali pasitarti su šeima ar artimaisiais, bet uždrausti, ir liepti gyventi.. Arba labai dažnas atvejis, kai daktarai mato jog žmogui labai mažai liko, vistiek likus keliom savaitėm iki paskutiniosios, daro brangią, beprasmišką operaciją.
Ir apskritai, jei aš nieko artimo neturiu, jei neturiu jokių neįgyvendintų darbų, jei esu neįgalus dar kažkuo užsiimti, tai kodėl man negali leisti ramiai atsijungti nuo aparatų, kodėl daktaras negali man suleisti ‘mirties vaistukų’?
Faktas yra besimėgaujančių, jog jų pasirūpinimui skiriamas milžiniškas dėmesys, padejuoti gali.
Ir dar- artimieji. Iš karto žinau, kad jei mano tėvai ar mylimas žmogus atsigultų į ligos patalą, aš negyvenčiau, aš rūpinčiausi. O jei pati atsidurčiau, nenorėčiau leisti atimti kitiems gyvenimo. Gal ne tiek nesavanaudiškai, bet kiek nejautriai žiūriu į šitą reikalą.
Gyventi reikia arba įdomiai arba laimingai, reikia leisti atsisakyti (jei yra noras) skausmo.
sausio 26, 2009 @ 7:16 pm
Visiškai pritariu.
sausio 26, 2009 @ 9:46 pm
Labai dviprasmiški pamąstymai. Labai.
Iš dalies pritarčiau, bet iš dalies negaliu.
Dar kai esame jauni ir visokie kitokie, kartais kupini jėgų ir gyvenimo džiaugsmo, o kartais paniurę ir pikti lyg „žemę pardavę“, galime sau leisti tokius pamąstymus, jog norėčiau eutanazijos.
Nes mums gaila tų senų žmonių, kurie negali savęs apsitarnauti ir panašiai.
BET (didysis bet)
Jei tau artimas žmogus atsigultų ant patalo, ar jam suleistum tą mažytę laimės dozę?
Pats turėjau bobutę, kuri visiškai nesiorientavo laike bei neskyrė žmonių.
Net tada kai ją ištiko insultas, atsijungė pusė kūno. Niekas jai nepadarė eutanzijos. Nes tai nebuvo mano mamai priimtina.
Ir sakykime pagyvenęs su tokiu žmogumi galiu sakyti, jog nors ir apsikrauni papildomais rūpesčiais žmogui verta suteikti galimybę gyventi.
O ir atėjusi senatvė kartais atima protą, nors yra nuojauta, kad gal rytoj bus paskutinioji (mano tėvas), vistiek kabiniesi į gyvenimą, kad ir kokia ašarų pakalnė ji bebūtų.
Arba mano mama serganti jau apie dešimt metų vėžiu būtų pasakiusi: vistiek mirsiu – man vaistukų(daktarai sakė trys metai ir baigta).
Sutinku, jog eutanzija būtų vykdoma kominiams ligoniams, kurie pragyveno komoje 10+ metų ir jau nebėra galimybės „prisikelti“.
Nors galbūt jie mato ir jaučia taip pat. Kainynės pasikėlusios iš komos pavyzdys.
Nes mano galva, kol protas veikia ir žmogus mąsto, negalima jokia eutanazija. O net kai ir nemąsto, bet yra dalis tavo šeimos, nedaryčiau eutanzijos.
O ir žmonės, rodos, nepagydomi ligoniai, kad ir traumuoti fiziškai nepataisomai, iš naujo atranda gyvenimo džiaugsmą.
Tai verta ar ne?
Taip, jei aš būčiau vienišas ir netūrėčiau atramos, galbūt palengvinčiau gyvenimą kitiems pasirinkdamas mirtį, o ne gyvenimą, nors čia dedu klaustuką? nežinau kaip mąstyčiau tada.
sausio 27, 2009 @ 7:28 pm
Tai kad aš vaikščiojantis dviprasmiškumas. Suprantu tą dalyką, kad mes kalbėti galim ką norim, ne kartą smarkiai apsigavau, galvodama, kad užtenka žinoti ir apgalvoti, patirti yra visai kas kita.
Dabar galvoju, ar suleisčiau ‘mažąją laimės dozę’ artimajam. Šiaip ją lyg ir daktarai suleidžia, ar aš išdrįsčiau nė nežinau, nė nesinori apie tai galvoti ankščiau laiko, bet tikrai nemanau jog smerkčiau tą kuris suleidžia.
Ir dar, tu truputį nukrypai, žinoma kad verta suteikti galimybę gyventi, net gi privaloma sakyčiau, bet jei jis pats to nebenori? Jei jis skausmus kenčia? Jei tiesiog nori ramia širdim pasaulį palikt? Ką jam dabar nuo stogo krist? :/ Arba kai žino, kad metai ar pora tarkim liko? Nežinau, truputį keista tokia tema kalbėti, bet aš įsivaizduoju, jog nelabai atrasčiau iš naujo tą gyvenimo džiaugsmą, jei po savimi dirbčiau, į kiemą kartą per mėnesį vežimėlyje mane išveštų, valgyčiau košytes ir vaikam smarkiai gyvenimą apsunkinčiau (ar savo pensiją svetimam atidavinėčiau) ir priedo žinočiau, jog dar pora metų šitaip bus. Nu tada būčiau dėkinga daktarams, jei jie leistų pasitraukti, kol visi aplinkiniai nepradėjo laukti viduje, kada gi mirsiu, ir leisiu jiems atsikvėpti. Šitoks ir yra kiek suprantu pagrindinis eutanazijos principas.