Hmm
Persiprašau.
Įkvėpimo jums.
Iki pasimatymo.
Uždaryta.
Kadangi negavau prieiti prie kompiuterio, su kuriuo visad dirbu, negaliu pradėti rašyti to ką žadėjau,bet kaip ir taip pat žadėjau, muzikos neapleidžiu. Ir šiuo momentu, sumesim daineles. Ne tik mano, bet va ir kompanjoną(gal kas žino kaip šitas žodis rašosi?) turiu, tad gausis truputį įvairiau :) Be to, paskutinieji benamio grojaraščiai įspūdingi, jis čia taip pat į kompaniją mums tinka :)
Taigi, let’s show begin.
Per šitą dainą turėjau nustot rašyt, negalėjau išjungt :O
Jatūbėj yra truputį geresnių atlikimo versijų, bet šitaip atrodydamas, šiai dainai jis tinka labiausiai.
Turbūt niekada nepamatysit pas mane aprašymų apie atlikėjus, kada jie gimė ar šiko. Viskas ką noriu pasakyti – muzika. Ją reikia klausyti. Rašyčiau ir rašyčiau, bet turbūt, kad niekas neklauso, tad pasilieku veiklos kitam kartui.
Na taip, nė neapšilus padų, jau nebesinori rašyti. Keli dalykėliai, dėl kurių nusprendžiau neberašyti, arba rašyti apie kitų straipsnius. Panašiai kaip nežinau.lt ‘blogoramos’ (kurias beje, rekomenduoju kiekvienam, tik rask dabar tokį, kuris jų nežino) tik skirtumas vienas ne vienas. Tokie mano retkarčiais surinkti, pagal mane įdomūs tekstai, bus visai kitokiomis temomis, nei pastarojo veikėjo, žmogaus. Jau paskaičius pirmą kartą, galima bus nuspręsti, norėsis tai tęsti ar ne.
Taigi, grįžtu prie to, kodėl kol kas nebegaliu sau leisti rašyti, ir kodėl iš to išsivysto kitų žmonių tekstų rodymas:
yra krūva (tokia iki pat rojaus) žmonių, rašančių įdomiai. Su patirtimi, minčių pertekliumi arba nestoka, su įvairiais tikslais, juokeliais, išmintimi, pagalbom ir t.t.. Aš tiesiog kol kas nenoriu teršti blogosferos, kuri kaip ir bet kas, ‘šliukšlėm’ nesiskundžia. Tai trukdo atsirinkti tikras, geras, įdomias rašliavas. Faktas, varyti ant savęs- nelogiška, bet po kiek laiko pastebėti kitų naudą ir savo nenaudą – pateisinama.
Toji mano ‘Ramybės’ blogo idėja neprigijo. Galbūt todėl, kad esam žmogeliai per daug užsiėmę, gal tiesiog niekam nebeįdomu kažkas kitas, apart naujausių telefonų ar ‘Įsivaizduojat, seimo narys šiko’. O gal aš baisiai nemoku pateikti duomenų? :) Visko gali būti, tokių klausimų prirašyčiau dar ne vieną, bet kam jie.
Nauji tikslai: duomenų rinkimas iš kitų straipsnių, temomis, kurių visiškai apsibrėžti negaliu, vaizdas maždaug matysis iš pirmojo. Tokie mano postai turėtų pasiridyti kartą į savaitę. Taip pat sritis, kurios neapleisiu – muzika. Šioje vietoje užsimiršti turbūt nemokėčiau. Dar retkarčiais turėtų įlįsti mano įdainuotos dainos, ar mano įgroti kūriniai.
Rašykit mielieji, linkiu sėkmingų blogžodžių ir blogsakių, prie monitoriaus lipdančių blognuotraukių, ir rašyti tiek, kad mano reader’is susprogtų :) Šitaip parodysit meilę man.
P.S. Kuo aiškiausiai bandžiau parodyti, kad esu už nežinau.lt, ir smarkiai tikiuosi, niekas neapmėtys bombom už autorinių teisių nugrobimą (smarkiai nesigilinau). O jei jau mėtys, teks likt sužalotam man žmogeliui.
P.P.S. Negaliu nepadėkoti benamiui už tai, kad užvedė ant takeliūkščio, ir kad visad palaikė. (bandžiau kurti ketureilį- kaip visada pavyko) Būk palaimintas. Ir visai nesvarbu, jog aš netikiu dėde Dievu. (žadu šventąjį raštą skaityti, bais įdomu)
P.P.P.S. Nepašouinti tokios dainos – nuodemė
Kas sako jog ši daina šudas, tas tuo pačiu sako, kad mano žandai baisūs!
Palaimingai ir ramiai,
Rest.
Pasakos stebuklinės, arba gyvūlinės ar dar ten kokios… Žodžiu aš čia apie tas pasakas, kur prieš miegą pasakojamos. Beje, kam pasakojamos, o kam ne. Kadangi smarkiai skundžiuosi atmintimi, tai negarantuoju, bet man atrodo pasakų nesekė. Gal todėl, kad nuo atkstyvos vaikystės ėjau į savaitinį darželį. Matydavau tėvus tračiadieniais, vėlyvaisiais penktadieniais ir savaitgaliais. O šitai vyko todėl, kad reikėjo pinigėlius uždirbti.
O yra tokių tėvų, kurie pripratina prie pasakos kasdien. Man atrodo visai miela- pasaka skatina užaugti kūrybingesniam. Pasaka suartina vaikus ir tėvus, ir galbūt tai vienintelė valandėlė dienoje, kai vaikas gali gauti dėmesio iš tėvų, kai gali pasišnekučiuoti su mama, kurios visai nepažysta, kai gali klausytis tėvų balsų, galū gale, kai tėvai gali pasitelkti savo aktoriniu sugebėjimus, ir stengtis, vaiko labui, vaidelentis sekant pasaką. :)
Sidabrinis Mėnulis pakilo į dangų. Žemai žemai stovėjo mažas namelis. Sidabriniam Mėnuliui labai parūpo pažiūrėti, kas gi ten viduj yra? Nusileido Mėnulis prie pat langelio pažvelgė į vidų, ir pamatė mažą riestą nosytę, kuri niekaip nenorėjo miegoti.
—Miegok, maža nosyte, pasakė Sidabrinis Mėnulis ir pabučiavo nosytę. Toji tuoj pat užmigo.
Pažiūrėjo mėnulis dar kartą ir ką gi jis pamatė? Mažą burnytę, kuri šypsojosi ir niekaip nenorėjo užmigti.
— Miegok, maža burnyte, pasakė Sidabrinis Mėnulis ir pabučiavo burnytę, kuri tuoj pat užmigo.
Ir dar pažiūrėjo Mėnulis pro langelį, ką gi jis vėl pamatė? Dvi dideles akytes, kurios mirksėjo ir niekaip nenorėjo užmigti.
—Miegokit, mėlynos akytės, pasakė Mėnulis ir jas pabučiavo. Dvi akytės užsimerkė ir užmigo.
Pažiūrėjo Sidabrinis Mėnulis pro langą ir ką gi dar pamatė? Gražią, mažą Eliją, kuri skaniai miegojo savo lovytėje.
Dažniausiai logikos nebūna, ir nereikia. Niekada man vaikui nereikėdavo logikos, o ir tie ‘Tomo ir Džerio’ nuotykiai nekliuvo :) Pamenu tik kai paaugau, gal dvyliko (spėju ;D) pradėdavau komentuoti kokių skalbimo miltelių reklamas, kaip ten viskas nesamoninga, ir kaip ten tuos marškinėlius pakeičia. Prieš reikėjo tik sudominti.
Aš linkiu visiems tėveliams, seneliams, būsimiems tėveliams, didelėms sesėms ir broliams, pesseserėms ir pusbroliams, pamylėti savo pažystamus vaikus pasakomis, kad jie užaugę negalvotų kaip aš, kodėl jų negirdėjo, ir kad vaikai gautų visko ko čia prirašiau. Pasaka yra šaunus būdas išreikšti ‘utiutiu’, globą, paramą, palaikymą…
Beklausant šitą dainą, kurią išsitraukiau iš belekiek seno disko
ir ‘besimėgaujant’ grynu vermutu, kurį ‘labai mėgstu’, pagalvojau, kad taip man ir reikia, gi nuo limonadų ir visų kitų šlamštų celiulitas puola, juk aš tikrai turiu tuo patikėti, šitaip sakė truputį isteriškai nusiteikusi draugė.
Taigi va taip gi, nusprendžiau bent kažkokią nuomonę išreikšti apie tai, kodėl vyrai man patinka labiau nei moterys. Truputį sunkoka rašyti, kai trejų metų mergytė su pas mane užsilikusiu sovietiniu drambliuku, rodo ‘žiulek, pucia’, bet nieko, prieš parašant šitą žodį, numoviau pėdkelnes, ir paleidau į lovos platybes. Rūpinasi dabar, kad žaisliukam būtų patogu.
Dabar į temą. Visų pirma labiau mėgstu vyrus, nes aš ‘female’. Galėčiau sakyti, jog savaime suprantama, bet mūs dvidešimt pirmąjame amžiuje, šitaip sakyti nebedera. Dar pliusas vyrams nuo manęs, už pasyvesnį panikavimą. Nu jau taip kartais pabosta ‘tu žinok, Saulė jau nebe su Rimu, ar įsivaizduoji? ‘ , ‘tu žinok, kai susipešė šiandien tos dvi, o apskritai, matei kai ana plaukus nusidažė?’ ir t.t.. Neesmė, kad pačios jos šukuosena kaip mano Vemaliuko apkandžiota gėlė. Kiek su vyrais būk, tiek jiem yra nusišikt, kokius naujus džinsus nusipirko kitas. Dar tas dalykas, kai sakai jog gersi olaus, pasižiūri isterišku žvilgsniu, ir tada, virsti nebe ‘šaunia su šauniais bateliais’, o ‘kažkokia kaimietė gerianti alų’. Nu blem aš jum sakau (tai yra sau), tikras įvykis :D. Dar vienas dalykas, didesnioji dalis moterų, ištisai galvoja kaip atrodo, kokia poza geriau sėdėti, ar kelti ‘koją ant kojos’, ar ne ir t.t.. Ko pas vyrus (nu bent tuos, kurie dar nesidažo) nelabai yra, tada ir pati pamirštu tokias nesamones. Beje, su vyrais ir veikla man patinka labiau, o ne ‘naguokime lakus vakarėlis’ ar ‘nudažyk man antakius, plaukus, blakstienas…’ ar galū gale ‘einam į parduotuvę’. Ar dažnas vyras įsivaizduja, ką reiškia eiti su (kaip dažna) neapsisprendėle į parduotuvę? :D Tai yra nueiti į parduotuvę šokolado, dvi valandas vaikščioti kosmose, apsvaigus nuo prasto vėdinimo, ir išeiti nieko nenusipirkus, nes ‘ai reik dietos laikytis’ :D
Žodžiu, myliu vyrus, kurių trūkumai man truputėlį rūpi ir yra matomi tik tada, kai su kokiu vienu rimčiau susidedu. Su vyrais lengviau, vadinasi gyventi lengviau.
Lėkštesnio pavadinimo sugalvoti nebegalėjau. Kad jau čia taip paplitęs tas ‘Twitter’, o ma kažko neina rašinėti ten viską kas kart, tai aš kažkaip apsireikšiu sau lengviausiu būdu- surašysiu mintis, kurios vat šiuo momentu šaus į galvą. Nu bet nesuprantu, kaip man taip prilenda visko, lyg ant kaktos būtų visiems tik ne man matomas užrašas ‘Įėjimas’, taip ir eina visi paliepti.
Faktas, viena iš topinių jos minčių. Pila vandenį ant popieriaus, ir rankute brūžina:
– Hey, nepilk vandeniuko, ant grindų pribėgs
– Nu tai ce kad spailvota būtų…
P.S. Vemaliukas irgi pasipuošė, ir konkurse sugalvojo sudalyvauti :)
Jau šiandien sudainavom Lietuvos himną, paklausėm vėl naujai nuskambėjusią istoriją, apie Lietuvos nepriklausomybę.
Prieš keletą dienų, vieną iš nemigos naktų, sugalvojau savo manekenę aprengti:
Va šita mano nekokybiška nuotrauka simbolizuoja:
Noriu parodyti dainą, žodžiai joje – Maironio, Muzika- Juozo Naujalio. Keista, Dzin laidos įrašų Youtubėj yra krūva, o šitos dainos radau tik keletą. Štai vienas kokybiškesnis, ir deja, tik vienas posmelis.
Puiki daina, gyvai ir su stipriais sopranais, skamba idealiai. Prisižadu sau, kad įrašą kadanors padarysiu, pati padainuosiu ją. Negaliu leisti numirti paprastam šedevrui.
Dar šia proga noriu prisiminti Kernagį. Nes, jį užmiršti- draudžiama. Niekada nepamiršiu, kai vaikystėje (kokioj čia vaikystėj, jaunystėj labiau) nemokėjau ištarti ‘kolorado vabalas’, bet taip džiaukdavaus dainuodama gražią, lietuvišką dainą.
P.S. Pabaigai norėjau įdėti Lietuvos himno- Tautiškos giesmės video, bet kažko tai radau tik klykimą ir spiegimą sporto halėse, ir keletą neskoningų bobų baubimų.
P.P.S Čia buvo atidarymas mano naujos temos. Stengsiuosi retkarčiai rašyti istorinėmis temomis, kurios dar neaprašytis internete.
Ar priklauso klausymosi komfortas nuo to, ar suprantam apie ką dainuoja?
Gerai, tarkim klausom šitą variantą:
Tarkim ta azijietė yra miela, mažutė, gražiai ten ta savo kalba dainuoja, ji skleidžia tradicišką savo šalies tembrą. Va, šitiek galiu pasakyti apie kūrinį. Vadinasi aš jo iki galo neišgyvenu.
O tarkim aš ir nenoriu jo išgyventi.
Tarkim man visai patiko klausyti šitą dainą, kai nežinojau apie ką dainuoja, ir dar labiau patiko, kai maždaug išvertė žodžius. Vadinasi galėjau suprasti visą dainos išreikštumą:
Aš vis galvoju, ar reikia labai žiauriai saugoti ir daryti dainas, lietuvių kalba. Asmeniškai, lietuviškų žodžių greitai ir gražiai ištarti nemoku, jie yra gauburiuotesni (ta prasme visos, ž dž š). Ir įrašas netrukus pasirodys ne lietuvių, o anglų kalba. Ne dėl to, kad nemėgstu lietuviškai, o todėl, kad ištarti, o ypač išdainuoti angliškai yra lengviau.
Dar, negaliu pakęsti negražaus, lietuviško akcento anglų kalboje. Tokių tarčių dainose, kaip a la ‘gyv zet’ ar ‘mai liov’ nenoriu matyt ir žiūrėt. Va taip mes išpuikę esam.
Kas dėl kalbos išsiviepimo pas lietuvius, tai dar nervina tokie į viešą sceną išleidžiami ‘mažŪte’ , ‘pasirurinti’ ir t.t.. Niekad nesuprasiu, kodėl pogrindis ne tas kuris turi būt.
Dar skirtingų kalbų:
Prancūziškos jau tokios elegantiškos :]
Sėdėjau sėdėjau, iš karščio drebėjau
Į vieną į kitą aš šoną žiūrėjau.
Ką dar padaryti, ką dar užkabinti
Kaip dar savo urvą, smagiau pasipuošti.
Tai va, poetai mes ne kokie ;D Šiaip, ištikrųjų, apsidairiau, pasirodė, jog per daug nuobodūs namai. Yra keletas mielybių. Taigi, kad namuose būtų gera, jums reikės:
Mano atveju- kačiukas. Namams priduoda gyvybės ir jaukumo, visada yra ką pamaigyti.
Mano atveju, buvo nupirkti trigubi rėmeliai, kurie tiesiog reikalavo būti užpildyti ;D Pasitelkėm piršteliu į darbą, ir laikui bėgant- jie nebetušti.
Aš radau daaaug klaviatūrų, kurias naudodavau solfedžio pamokoms. Oho kaip akordai byrėdavo iš burnos, ir natas lengviau rasdavau klaviatūroje, ne galvoje. Esmė tame, kad pamiršdavau tas savo paišeliones įsidėti, tad vos ne kiekvieną pamoką darydavaus naują. Visai gražių buvo :)
Man gavosi štai kas. Guli vakare, ir ne į knygą, o į šitą žiūri ;D
Dar noriu padaryti:
Visų pirma, už šitą įrašą neatsakau- turiu temperatūros, apsivalgiau zefyrų.
Na taip, kai kada erzina tas isteriškas žvilgsnis :) Dar, visiškai nesinori aiškintis, teisintis, kaip gi čia taip galima elgtis. Arba kai užsinori padejuoti, kad skauda galva, koją ar dar beleką, sužinai, jog būdas viskam išspręsti- ‘mėsos pavalgyk’.
Vieni tyčiojasi, kiti gaili, ką aš dabar padarysiu, gal jiem taip smagiau.
Pirmieji pietūs kartu. Pokalbis:
Turtuolis:
– Užsakysiu jums pačią geriausią antį.
– Aš nevalgau mėsos..
– Tu turbūt iš skurdžios šeimos..
***
Muzikantas:
– Eime, pavalgysime pas mane.
– Bet žinok, kad aš nevalgau mėsos.
– Taip(svajingai).. Ar įsivaizduoji kokius nuostabius garsus leidžia kiaulė.. o tas karvės mūū.. Tokią muziką žudyti nevalia.
***
Floristas:
– Štai ir atėjome, pagalvojau, kad mano naminiai kotletai, tau turėtų patikti :)
– Aš nevalgau mėsos..,- šitai išgirdęs vyrukas paraudonuoja, ir grūsdamas kotletus sau į burną niršta:
– Ak nevalgai! Žinai kiek tos, va šitos (rodo į kotletą) karvės mano gėlių suvalgė, kiek triušiai dobilėlių nugraužė, ir IR kiek gėlyčių nukentėjo !!!?
***
Su ūkininku:
– Aš nevalgau mėsos..
– Kai sakai, nieko nevalgai? Tai kaip tu dar gyva?!
***
-Aš nevalgau mėsos..
– (išsišiepęs) Man antra porcija nepamaišys.