Pasaka.
Pasakos stebuklinės, arba gyvūlinės ar dar ten kokios… Žodžiu aš čia apie tas pasakas, kur prieš miegą pasakojamos. Beje, kam pasakojamos, o kam ne. Kadangi smarkiai skundžiuosi atmintimi, tai negarantuoju, bet man atrodo pasakų nesekė. Gal todėl, kad nuo atkstyvos vaikystės ėjau į savaitinį darželį. Matydavau tėvus tračiadieniais, vėlyvaisiais penktadieniais ir savaitgaliais. O šitai vyko todėl, kad reikėjo pinigėlius uždirbti.
O yra tokių tėvų, kurie pripratina prie pasakos kasdien. Man atrodo visai miela- pasaka skatina užaugti kūrybingesniam. Pasaka suartina vaikus ir tėvus, ir galbūt tai vienintelė valandėlė dienoje, kai vaikas gali gauti dėmesio iš tėvų, kai gali pasišnekučiuoti su mama, kurios visai nepažysta, kai gali klausytis tėvų balsų, galū gale, kai tėvai gali pasitelkti savo aktoriniu sugebėjimus, ir stengtis, vaiko labui, vaidelentis sekant pasaką. :)
Sidabrinis Mėnulis pakilo į dangų. Žemai žemai stovėjo mažas namelis. Sidabriniam Mėnuliui labai parūpo pažiūrėti, kas gi ten viduj yra? Nusileido Mėnulis prie pat langelio pažvelgė į vidų, ir pamatė mažą riestą nosytę, kuri niekaip nenorėjo miegoti.
—Miegok, maža nosyte, pasakė Sidabrinis Mėnulis ir pabučiavo nosytę. Toji tuoj pat užmigo.
Pažiūrėjo mėnulis dar kartą ir ką gi jis pamatė? Mažą burnytę, kuri šypsojosi ir niekaip nenorėjo užmigti.
— Miegok, maža burnyte, pasakė Sidabrinis Mėnulis ir pabučiavo burnytę, kuri tuoj pat užmigo.
Ir dar pažiūrėjo Mėnulis pro langelį, ką gi jis vėl pamatė? Dvi dideles akytes, kurios mirksėjo ir niekaip nenorėjo užmigti.
—Miegokit, mėlynos akytės, pasakė Mėnulis ir jas pabučiavo. Dvi akytės užsimerkė ir užmigo.
Pažiūrėjo Sidabrinis Mėnulis pro langą ir ką gi dar pamatė? Gražią, mažą Eliją, kuri skaniai miegojo savo lovytėje.
Dažniausiai logikos nebūna, ir nereikia. Niekada man vaikui nereikėdavo logikos, o ir tie ‘Tomo ir Džerio’ nuotykiai nekliuvo :) Pamenu tik kai paaugau, gal dvyliko (spėju ;D) pradėdavau komentuoti kokių skalbimo miltelių reklamas, kaip ten viskas nesamoninga, ir kaip ten tuos marškinėlius pakeičia. Prieš reikėjo tik sudominti.
Aš linkiu visiems tėveliams, seneliams, būsimiems tėveliams, didelėms sesėms ir broliams, pesseserėms ir pusbroliams, pamylėti savo pažystamus vaikus pasakomis, kad jie užaugę negalvotų kaip aš, kodėl jų negirdėjo, ir kad vaikai gautų visko ko čia prirašiau. Pasaka yra šaunus būdas išreikšti ‘utiutiu’, globą, paramą, palaikymą…