Mano duoklė Lietuvai.
Jau šiandien sudainavom Lietuvos himną, paklausėm vėl naujai nuskambėjusią istoriją, apie Lietuvos nepriklausomybę.
Prieš keletą dienų, vieną iš nemigos naktų, sugalvojau savo manekenę aprengti:
Va šita mano nekokybiška nuotrauka simbolizuoja:
- Norą, kad Lietuvą ‘užsidėti’ galėtų ne tik baltas žmogus, kad mūsų plikieji žmogeliai, tartų ‘labas, svety, malonu’.
- Kad šita statulėlė stovi pas mane, ir kad dar stovės kokį mėnesį.
- Ši fotografija sako, kad man neramu, jog ji bus vienintelis prisiminimas, po kokių penkerių metų.
- Kad dainuodama himną šiandien, gėdingai apsižliumbiau. Taip, gėdingai, nes kai kada atrodo, jog dažnas lietuvis už lietuvą yra tik tada, kai tribūnuose gali visa gerkle klykti ‘ŽAL – GI – RIS’. O čia, žliumbia skambant himnui..
Noriu parodyti dainą, žodžiai joje – Maironio, Muzika- Juozo Naujalio. Keista, Dzin laidos įrašų Youtubėj yra krūva, o šitos dainos radau tik keletą. Štai vienas kokybiškesnis, ir deja, tik vienas posmelis.
Puiki daina, gyvai ir su stipriais sopranais, skamba idealiai. Prisižadu sau, kad įrašą kadanors padarysiu, pati padainuosiu ją. Negaliu leisti numirti paprastam šedevrui.
Dar šia proga noriu prisiminti Kernagį. Nes, jį užmiršti- draudžiama. Niekada nepamiršiu, kai vaikystėje (kokioj čia vaikystėj, jaunystėj labiau) nemokėjau ištarti ‘kolorado vabalas’, bet taip džiaukdavaus dainuodama gražią, lietuvišką dainą.
P.S. Pabaigai norėjau įdėti Lietuvos himno- Tautiškos giesmės video, bet kažko tai radau tik klykimą ir spiegimą sporto halėse, ir keletą neskoningų bobų baubimų.
P.P.S Čia buvo atidarymas mano naujos temos. Stengsiuosi retkarčiai rašyti istorinėmis temomis, kurios dar neaprašytis internete.