Muzikuojam nedadarytai idealiai.
Vat yra dainų, kūrinių pagalvojau, kur nepataiko kaikada netgi į toną, kur balsas patrūkinėja ar kažkas panašaus, nu žodžiu parodysiu geriau:
Nu ji su tuo savo fainu perkėlinėjimu balso dideliais atstumais, kai kada nepataiko. Bet kompozicija labai svajinga ir miela, prie nesklandumų pripratau, kartais netgi norisi, kad būtų kažkokių nesklandumų, kuriuos gali įsiminti:)
Štai dar panašių veikėjų:
Ta prasme vokalistas kai kada netgi kalba, ir iš dermės truputį išeina, bet klausosi neblogai :)
Taip taip, žinom visi. Čia iš tos serijos, kur apskritai skonio reikalas, ir visgi tradiciniu dainavimu to nepavadinsi.
- Dar tarkim pvz. šitoks:
Nū tokie gražūs nesklandumai, kad sustingsti. Tik ji dar šypsotis galėtų. Visad apie šalis gražiai padaro.
Ir dar pabaigai lietuviško prisiminimo, tiesiog nukeliauji mintim daug metų atgal, ant šieno krūvos, kuris dvokdavo :]
sausio 26, 2009 @ 11:44 pm
Gražios dainos, gal tik trečia kiek mažiau patiko. O apie paskutinę tai be žodžių :)
sausio 27, 2009 @ 7:31 pm
Paskutinė, turbūt gražiausias lietuviškas kūrinys man :)